Kelionė į nematomą šalį, užmirštą Lietuvą… Ten, kur dabar tušti laukai, kalvos ir miškeliai, dar prieš karą buvo matomi keli kaimai: Pesliai, Abromiškis, Vaivadiškiai, Vaišviliškės, Pailgiai, Pienionėliai… Apylinkė garsi ypatinga aura: čia tarp miškų atsiveria žavus Šventosios vingis, Peslių malūno liekanos, kapinaitės ir dar kažkas daugiau… Net dangus čia, slėnyje, tarsi aukštesnis, erdvė gilesnė – tiek daug visko čia būta! Legenda, gal prielaidos: Šventąja nuo Dauguvos ėjęs vikingų kelias į Baltiją, upės ir jos intako Ilgės santakoj buvęs uostas. Senų žmonių pasakojimuose šmėkščioja Daikslio-Deigslio-Duokslio miestas. Istorikai, archeologai, iš Abromiškio kilęs prelatas St. Kiškis bandė ieškoti čionykštės senovės reliktų. Aptikta nemažai akmenų, greičiausiai iš buvusių pamatų (koplyčios, bažnyčios?). Literatūrinės versijos: A. Vienuolis apie Ramoškalnį („Gediminaitė ir mužikas“), T. Mikeliūnaitė apie dingusį miestą (aps. „Daikslis“).

Nė vienos sodybos aplinkui. Iš kur kapinės – tarp miškų? Kadaise Pesliuose būta dar senesnių kapinių, tik žemiau, arčiau upės. Su ornamentuotais mediniais kryžiais, šventųjų statulėlėmis. Bet ilgainiui smėlio krantą su kapų kauburiais nuplovė Šventoji: atsiverdavo karstai, kaulai. Todėl Anykščių bažnyčios klebonas Kondratas Liogė nusprendė perkelti jas ant aukštumėlės. 1897 m. naujosiose kapinaitėse jis pirmasis ir atgulė, o 1909 metais jas oficialiai pašventino (Žemaitijos vyskupui leidus) Anykščių bažnyčios klebonas Juozapas Vembrė (tai prie vartų žymi specialus akmeninis stulpelis su lotyniškais rašmenimis). 1924 m. gretimo Pasusienio kaimo ūkininkas Vladas Gabrilavičius su keliais vyrais aptvėrė kapines akmenų tvora, Peslių kryžiadirbys Petras Blažys kaimui dovanojo bene paskutinį savo kryžių. Be apylinkės gyventojų, kapinėse palaidoti Dabužių dvarininkai Sorokos, yra ir iš Zaviesiškių (Zavišiškių) atgabentas paminklinis akmuo 1863 m. sukilėliui Janui Moigiui (Jonui Maigiui).

Kaimo pavadinimas – nuo žemės savininko, veikiausiai bajoro, Mato Peslio (apie 1600 m.; Pesliai lenk. – Piesliški). Esama apylinkėje ir paukščių peslių, iki šiol. Kaimų tokiu pavadinimu rasta ir Ukmergės r., Mažojoje Lietuvoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Pesliai driekėsi per abu Šventosios krantus. Dešiniajame krante buvo smuklė, per šilą ir kaimą ėjo kelias į Ukmergę, Kauną. 1855 m. balandį Pesliškius dienoraštyje paminėjo Žemaitijon keliavęs jaunasis A. Baranauskas. I pas. karo metais kavarskiečiai Šventosios pakraštyje prie Peslių buvo paslėpę nuo okupantų savo bažnyčios didįjį varpą Adomą, atkasė jį karui pasibaigus. 1924 m. iš Amerikos grįžęs Kazys Rimkus, kurio žmona Ona Semėnaitė buvo kilusi iš gretimo Vaivadiškių kaimo, Pesliuose pastatė vandens malūną, atsirado lieptas per upę, vėliau – ir vėlykla, lentpjūvė. Vasarą čia neretai nakvodavo, laužus kūrendavo sielininkai, laukdami, kada malūno savininkas atidarys užtvanką, nuleis vandenį. Yra buvę, kad sielininką sutraiškydavo piestu atsistoję krintančių sielių rąstai… Užvirė naujas gyvenimas, Pesliai tapo lyg ir apylinkės sostine