„(…) irtis ir veržtis pirmyn prie šviesos, prie laisvės – tai ir yra svarbiausia gyvenimo užduotė. (…).“
– Liudvika Didžiulienė-Žmona
L. Didžiulienė-Žmona paliko ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie tautinio atgimimo varpininkių, prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių, patraukiančių patriotizmu, altruizmu, atsidavimu lietuvybės labui.
– Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Rašytoja ir visuomenininkė Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (slapyvardis Žmona) gimė 1856 m. balandžio 21 d. Robliuose (Rokiškio r.) Antano ir Petronėlės Nitų šeimoje. Jos tėvas įvairiuose Rokiškio krašto dvaruose dirbo raštininku, vaitu, urėdu. Nuo 1859 m. mergaitė augo Vaitkūnuose (Rokiškio r.), ant Dviragio ežero kranto šalia Salų dvaro, vėliau su tėvais persikėlė į Rokiškį. Skaityti ir rašyti Liudvika išmoko privačiai. Mergina mokėjo penkias kalbas: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, latvių, taip pat buvo pramokusi prancūzų. Jaunystėje rinko tautosaką, į lietuvių kalbą bandė versti vokiečių ir lenkų poetų eilėraščius. Tėvui netekus tarnybos, 1874 m. Nitų šeima persikėlė į Karūnių palivarką netoli Viešintų (Anykščių r.).
1876 m. ištekėjo už senos lietuvių bajorų giminės palikuonio, bibliografo, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio https://www.bernardinai.lt/2016-02-14-vienerios-tuoktuves-vasario-14-aja/. Jos namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime – moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio. Pati platino caro draudžiamą lietuvišką spaudą, organizavo jos platinimą Aukštaitijoje. Rinko tautosaką, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir kitų liaudies poetų kūrinius.
1896–1907 m. kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį – pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Pensionate, mokydamiesi Mintaujoje, gyveno Antanas Smetona, Juozas Vaičkus, Juozas Tūbelis, Konstantinas Jasiukaitis, Justinas Vienožinskis ir kiti būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjai.
1907–1915 m. ji gyveno Griežionėlėse. Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, rinko tautosaką – užrašinėjo liaudies dainas ir papročius. Prasidėjus karui, išvyko pas dukterį, 1915–1924 m. gyveno Jaltoje. Ten 1917 m. atvyko ir vyras. 1924 m. L. Didžiulienė kartu su vyru grįžo į Lietuvą, iš pradžių gyveno Panevėžyje, bet nesulaukusi pagarbos ir dėmesio, pašlijus sveikatai, iki gyvenimo pabaigos liko Griežionėlėse. Prieš mirtį ją aplankęs Juozas Tumas-Vaižgantas perėmė paskutiniuosius L. Didžiulienės kūrinius rankraščiuose ir pasirūpino jų išlikimu bei publikavimu.
2004 m. išleista biografinė apybraiža apie pirmąją lietuvių beletristę moterį, švietėją, knygnešių globėją L. Didžiulienę-Žmoną – M. Telksnytės ir V. Račkaičio „Kaip lašas mariose…“.
Mirė 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlėse (Anykščių r.). Palaidota Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse. Ant kapo pastatytas 6,5 metro aukščio betoninis paminklas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1932 m.) su bronziniu bareljefu ir įgilintais užrašais keturiose postamento pusėse, abiejuose šonuose – dvi L. Didžiulienės laiškų ištraukos: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam / žmogui ašaras nušluostyti. Tai ne- / daug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu / kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras / nors vienam varguoliui – tai jau būtų / daug lengviau gyventi. / Žmona“ ir „Likimas uždavė man tokią užduotę – / auginsiu vaikus, auklėsiu jaunuomenę, / vargsiu vargsiu kolei galėsiu. Maž už / kelių metelių pailsėsiu, nei ne / ant žemės, tai nors / po žeme.“ / Iš laiško Žmonos“. Fasadinėje postamento pusėje – įrašas: „Amžino poilsio / Liudvika Didžiulienė / *Žmona* / 1856.4.21–1925.10.25“, galinėje – „Ilsėkis / brangioji geriausioji mūsų / motinėlė / tiek kančių ir vargo pakėlus / per savo amželį. / Tavo vaikai“.
Liudvika Didžiulienė, rašiusi Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos ir dar vienos kitos nežymios rašytojos laikais, nenuėjo kažkur tolyn su savo literatūros kraičiu. Ji dargi nepasiekė minimų rašytojų aukštumos nei stiliaus bei formos, nei turinio atžvilgiu. Bet jei prisiminsime jos išsilavinimą ir sąlygas, kuriose teko kurti beletristiką, norom nenorom turėsime su pagarba nusilenkti jos darbštumui, siekimams ir pasiaukojimui.
– Stepas Zobarskas
1892 m. – „Tėvynės sūnus“ (apsakymas).
1893 m. – „Dėl tėvynės!“ (apsakymas).
1893 m. Tilžėje pirmą kartą išleista Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos knyga lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“. L. Didžiulienės-Žmonos receptų knyga įdomi ir kaip bibliografinė retenybė, ir kaip etnografinis daugiau kaip šimto metų lietuvių buities dokumentas.
1893–1896 m. – „Ne pagal Jurgio kepurė“ (apysaka, likusi rankraščiuose ir pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.), „Atgajėlė“ (apysaka, išspausdinta 1904 m. JAV).
1899 m. – „Lietuvaitės“ (pjesė, parašyta ir vaidinta 1899 m., išleista 1912 m.).
1899–1907 m. – „Vilkas“ (scenos vaizdelis vaikams, pirmą kartą publikuotas „Raštuose“ 1996 m.), „Pasiskubė“ (pjesė, išleista 1915 m.), „Katei žertas – pelei smertis“ (pjesė, pirmą kartą publikuota kaip „Katei juokai – pelei verksmai“ 1957 m.), „Vakaruškos“ (pjesė, publikuota 1957 m.), „Dėl žemės sklypo“ (pjesės rankraštis dingo, atiduotas į spaustuvę, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui), „Juzuko vargai“ (apsakymas, publikuotas 1917 m.).
1901 m. – „Saldi meilė“ (pjesė, pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).
1905 m. – „Vagių veislė“ (apsakymas), „Antra romano dalis“ (apysaka), „Svetimi giminės“ (apysaka, parašyta apie 1905–1907 m., dingus rankraščiui, atkurta apie 1915–1924 m., pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).
1907 m. – „Magaryčios“ (apsakymas).
1915–1924 m. – „Vynuogyne“ (apsakymas, pirmą kartą publikuotas 1957 m.), „Chamala“, „Kunigas Juozapėlis“, „Pietų saulelė visas ligas gydžia“, „Apleista saklia“ (apsakymai, pirmą kartą publikuoti „Raštuose“ 1996 m.), „Duokite man laisvės!“ (pjesė, parašyta rusų kalba, į lietuvių kalbą vertė Juozas Tumas-Vaižgantas, publikuota 1957 m.).
1919 m. – „Našlaičių eglutė“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė), „Tremtinių vaikai“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė).
1926 m. – „Ką aš beatmenu“ (atsiminimai).
Jos dramos „Kelių taisytojas“, pjesės „Bet tik aukščiau“ ir dar kelių kūrinių rankraščiai buvo pavogti 1915 m. traukinyje pakeliui į Krymą. Yra žinoma, kad ji buvo parašiusi kelias dešimtis vaizdelių iš Krymo ir sanatorijos gyvenimo, bet jie nebuvo publikuoti, o rankraščiai neišlikę. Krymo spaudoje buvo publikuojami jos straipsniai, pasirašyti Graždankos slapyvardžiu.
Išliko keletas L. Didžiulienės-Žmonos publicistikos tekstų: apie Valerijoną Ažukalnį, Antaną Strazdą, latvių ir lietuvių tautinius santykius, Krymo sanatoriją. Visą gyvenimą tyrinėdama ir kaupdama A. Strazdo kūrybinį palikimą, ruošdama jį publikuoti, L. Didžiulienė priskyrė šiam kunigui ir poetui kelias dešimtis liaudies dainų, kurių autorystė iki šiol nėra patvirtinta.
Gaila, kad ne visi jos raštai išspausdinti, o ir kurie buvo prieš karą išspausdinti, dabar jau sunku begauti. Būtų gera, kad kas pasirūpintų juos išleisti; literatūros istorikui ir šiaip mėgstančiam praeities literatūrą tat būtų didelė dovana.
– Stepas Zobarskas ( „Trimitas“, 1931 m. rugpjūčio 20 d.)
1984 m. – „Našlaičių eglutė“ (apsakymai).
1996–1998 m. – L. Didžiulienės-Žmonos kūrybinio ir epistolinio palikimo „Raštai“ (du tomai).
Tik atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė supažindinti skaitytojus su pirmosios lietuvių beletristės L. Didžiulienės-Žmonos kūrybiniu palikimu. Tai padarė pirmieji Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, surinko įvairiose rankraščių saugyklose, senuose leidiniuose išblaškytus pirmosios lietuvių prozininkės, dramaturgės, visuomenininkės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos kūrinius, laiškus, kurie buvo išleisti dviejuose Raštų tomuose. Tai lyg išsipildę S. Zobarsko žodžiai rašyti 1931 m. rugpjūčio 20 d. laikraštyje „Trimitas“.
Menkas mano mokslas, menki mano turtai, menki ir mano darbai, neturiu su kuo pasigirti. Nors visa širdimi ir visa dūšia myliu mūsų brangią lietuvišką kalbą ir jos rašliavą, vienok maža man čia duota, kad galėčia dėlei jos ką gero ir naudingo padaryti. Rankioju po truputį daineles, mįsles, priežodžius, burtus, padavimus; taipogi rankioju žinias apie lietuviškas knygas, ben ar nepasiseks šiokios tokios lietuviškos bibliografijos sustatyti.
– Stanislovas Feliksas Didžiulis
Bibliografas, tautosakininkas, švietėjas, knygnešys Stanislovas Feliksas Didžiulis gimė 1856 m. lapkričio 14 d. Griežionėlių k. (Anykščių r.) Gimimo data pagal naująjį kalendorių lapkričio 26 d. (Gimimo data nustatyta pagal Anykščių parapijos krikšto metrikus. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1856 m. lapkričio 26 d. Nuo XX a. pradžios informacijos šaltiniuose klaidingai minima gimimo data – 1850 m. lapkričio 20 arba 26 d.).
1860–1863 mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, baigęs tris klases grįžo į tėviškę. Vėliau jaunuolį privačiai lavino Andrioniškio kunigas Antanas Viskantas, pats apsiskaitęs ir mėgęs knygą. Nuo kūdikystės iki 1906 m. S. Didžiulis gyveno savo gimtinėje Griežionėlėse, 1877 m. sukūręs šeimą jis tvarkė iš mirusio tėvo paveldėtą ūkį – gausios šeimos pragyvenimo šaltinį.
XIX a. 8–10 dešimtmečiais Didžiulių šeimos dvarelis Griežionėlėse tapo nelegalios lietuviškos spaudos ir knygnešių centru. S. Didžiulis artimai bendradarbiavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra, Anykščių krašto knygnešiais Jonu Šaučiūnu, Juozu Mickūnaičiu, Mažosios Lietuvos knygnešiais. Jis buvo Lietuvių literatūros draugijos, veikusios Tilžėje, narys, materialiai rėmė Sankt Peterburgo labdaringąją lietuvių ir žemaičių draugiją, padėjo platinti spaudą garsiajai Garšvių knygnešių draugijai, veikusiai 1885–1895 m.
Kaimynui K. Šadzevičiui skundžiant, jo namuose žandarai dažnai darė kratas, į Sankt Peterburgą (Rusija) cenzūrai buvo išsiųsta S. Didžiulio biblioteka, bet po dviejų mėnesių grąžinta, konfiskavus tik kelis tomus. Stasys Jasevičius (Juocevičius) iš Grumbinių kaimo (Anykščių r.) Didžiulių namuose buvo padaręs trijų skyrių spintą, kuri slėpė draudžiamų knygų sandėliuką. Tai – vienintelė Lietuvoje išlikusi iki XXI a. knygų slėptuvė.
Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. S. Didžiulis ruošėsi atidaryti Anykščiuose knygyną ir kanceliarinių prekių sandėlį, tačiau kaip nelojalus carinei valdžiai asmuo negavo valdžios leidimo.
1905 m. Rusiją sukrėtusi revoliucija kėlė lietuvių viltis išsivaduoti iš carinės imperijos ir spartino tautinį sąjūdį. Pasitelkę spaudą, Didžiuliai aktyviai dalyvavo socialdemokratinės pakraipos judėjime. 1906 m. S. Didžiulis ir jo sūnus Antanas buvo suimti, tačiau už užstatą laikinai paleisti. 1906 m. vasario 18 d. padarius kratą Griežionėlėse rastas hektografas ir rankraštinių atsišaukimų tekstų, Lietuvių socialdemokratų partijos atsišaukimų, politinių brošiūrų, nukreiptų prieš caro valdžią. S. Didžiulis su sūnumi Antanu 1908 m. ištremti į Irkutsko guberniją, po kelerių metų S. Didžiuliui leista persikelti į Kanską (Krasnojarsko kraštas). Tremties sunkumus teko kęsti iki 1917 m. 1917–1924 m. S. Didžiulis apsigyveno pas dukras Jaltoje ir gydėsi sanatorijoje. Į Lietuvą 1924 m. grįžo pasiligojęs.
Mirė 1927 m. gegužės 19 d. Griežionėlėse (Anykščių r.). Palaidotas Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse atskirame kape. Ant kapo pastatytas betoninis paminklas, simbolizuojantis nulaužto ąžuolo kamieną, su iškiliais įrašais: „A+A / Stanislovas Giedgaugas / Didžiulis / 1847.9.20–1927.5.19 / Karštas ir atkaklus kovotojas / už Lietuvos nepriklausomybę“ ir kitais nykstančiais (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1933 m.), portretinė nuotrauka buvo sunykusi, atkurta 2021 m.
Interneto nuorodos:
Žymaus draudžiamos lietuviškos spaudos skleidėjo ir bibliofilo aukštaičio Stanislovo Didžiulio iš Griežionėlių asmeninė biblioteka užima svarbią vietą Lietuvos knygos kultūros istorijoje. Nors ir persekiojamas caro valdžios, S. Didžiulis sukaupė turtingiausią lituanistikos spaudinių asmeninę biblioteką ir sugebėjo ją išsaugoti ateities kartoms. Jau spaudos draudimo laikotarpiu Griežionėlių biblioteka lietuvių šviesuomenės laikyta tautinės savimonės simboliu. Jos vertingas palikimas praturtino Lietuvoje saugomą lietuviškų knygų lobyną.
– Nijolė Lietuvninkaitė
Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) jaunystėje, kunigo Antano Viskanto paskatintas, pamėgo knygas apie Lietuvą ir lietuviškus raštus, apie 1870 m. pradėjo kaupti asmeninę biblioteką, Dalį lietuviškų leidinių S. Didžiulis gavo mainais su bibliofilais ir kitais privačiais asmenimis, pirko spaudinius iš knygynų, antikvariatų, bibliotekų dubletinių fondų, knygnešių. Palaikė bibliofilinius ryšius ir už Lietuvos ribų su žinomiausiais Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos, Rygos, Peterburgo, Maskvos knygynais ir antikvariatais. Ilgalaikė partnerystė užsimezgė su J. Zawadzkio knygynu Vilniuje.
Spaudos draudimo metų sąlygos privertė S. Didžiulį dalyti biblioteką į dvi dalis: legalią ir slaptą. Tikrąjį bibliotekos dydį nustatyti sunku, galima daryti prielaidą, kad ji apėmė per 1 000 pavadinimų įvairiakalbių spaudinių. Iki 1885 m. legalioje bibliotekoje buvo sukaupta apie 700 egzempliorių.
Daugiau kaip 400 knygų jo bibliotekoje buvo lietuvių kalba, beveik 300 – lenkiškų, 30 rusiškų, 17 vokiškų, 3 prancūziškos ir 3 lotyniškos. Apie sutuoktinio knygas L. Didžiulienė rašė: „Pažinau turtingą mano vyro biblioteką. Dievulėli, kiek čia visko gera. Kiek čia turto. Imuos visom pajėgom skaityt ir pajuntu aš su visu „dideliu“ savo mokslu nieko nežinanti, gyvenimo nepažįstanti, gyvenus svajonėm, nežinodama, kas svarbiausia – gyvenime.“ (Iš L. Didžiulienės-Žmonos atsiminimų „Ką aš beatmenu“)
Spaudos draudimo epochos bibliofilo S. Didžiulio palikimas išblaškytas skirtinguose miestuose esančiose įvairiose Lietuvos mokslo institucijose. 1930 m. iš asmeninės kultūros ir visuomenės veikėjo, bibliografo S. Didžiulio bibliotekos Lietuvos universitetui atiteko virš 300 knygų, kurios papildė Lituanistikos skyrių. Šias knygas iš S. Didžiulio pasiūlytų 828 spaudinių sąrašo atsirinko Vaclovas Biržiška. Apie tai, kad su knygomis į biblioteką atkeliavo ir įdomūs rankraščiai liudija įrašas: Vytauto Didžiojo universiteto direktorius prof. Vacl. Biržiška šią 1937 m. vasarą lankėsi Didžiųlių tėviškėje Griežionyse. Bibliotekai atvežė įdomių rankraščių. („Bibliografijos žinios“, 1937, Nr. 4, p. 166). Didelė dalis vertingų knygų saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje – 230, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje – 88, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje – 59, Kauno apskrities bibliotekoje – 18 bei Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje – 62. Po keletą S. Didžiulio asmeninės bibliotekos knygų turi „Birutės“ draugijos biblioteka, Imperatoriškoji biblioteka (Peterburgas), Kauno bernardinų vienuolyno biblioteka, Kauno medicinos universiteto biblioteka, Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, Molodečno trinitorių vienuolyno biblioteka, Paparčių domininkonų vienuolyno naujokyno biblioteka, Pasaulio lietuvių I kongreso spaudos paroda, Vaižganto muziejus, Vilniaus bernardinų konvento biblioteka, Vilniaus viešoji biblioteka.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka savo fonduose saugo vieną knygą iš S. Didžiulio asmeninės bibliotekos, tai Naujas Testamentas musû viešpaties ir išganytojo Jêzaus Kristaus, ing lietuviškąję kalbą išverstas (1906).
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje F94. 480 vienetų, 1613–1953 m. rankraščiai, dokumentai, iškarpos, fotografijos. Lietuvių rusų, lenkų, lotynų kalbomis.
Fondo sudarytojai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927), privačios bibliotekos Griežionėliuose steigėjas, bibliografas, aušrininkas, kovotojas už spaudos draudimo panaikinimą; Liudvika Didžiulienė (1856–1925; slapyvardis – Žmona), rašytoja; Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1892–1968), rašytoja, buvusi Lietuvos SSR MA Centrinės bibliotekos darbuotoja (1945–1950 m.), pedagogė, dailininkė. Fondas gautas 1946–1954 m. iš Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės Vilniuje, dalis – 1950 m. iš buv. Kauno valstybinio universiteto bibliotekos.
1905 m. Rusiją sukrėtusi revoliucija kėlė lietuvių viltis išsivaduoti iš carinės imperijos ir spartino tautinį sąjūdį. Pasitelkę spaudą, Didžiuliai aktyviai dalyvavo socialdemokratinės pakraipos judėjime. 1906 m. S. Didžiulis ir jo sūnus Antanas buvo suimti, tačiau už užstatą laikinai paleisti. 1906 m. vasario 18 d. padarius kratą Griežionėlėse rastas hektografas ir rankraštinių atsišaukimų tekstų, Lietuvių socialdemokratų partijos atsišaukimų, politinių brošiūrų, nukreiptų prieš caro valdžią. S. Didžiulis su sūnumi Antanu 1908 m. ištremti į Irkutsko guberniją, po kelerių metų S. Didžiuliui leista persikelti į Kanską (Krasnojarsko kraštas). Tremties sunkumus teko kęsti iki 1917 m. 1917–1924 m. S. Didžiulis apsigyveno pas dukras Jaltoje ir gydėsi sanatorijoje. Į Lietuvą 1924 m. grįžo pasiligojęs.
Šaltiniai:
Užsisakyti naujienas apie Bibliotekos veiklą
